Kaip pagerinti visuomeninę savišvietą emocijų tema

„Kaip tu jautiesi” - tai pagrindinis klausimas, kurį užduoda „Jaunimo linijos” savanoriai, pradėdami pokalbį su tais, kurie skambina ieškodami pagalbos, nusiraminimo, ar tiesiog norėdami išsikalbėti. 

Šio klausimo vedami, mes suorganizavome vebinarą tema: „Kaip aš iš tikrųjų jaučiuosi”, kuris nagrinėjo emocinį sveikatos lygį Lietuvoje su verslo, psichologijos ir „Jaunimo Linijos” ekspertais, kaip antai: Lean mokymų centro vadovu Erlandu Jakuboniu; ilgalaikiu „Jaunimo Linijos“ savanoriu ir „Pokyčių klubo" įkūrėju Kšištofu Zmitrovičium; emocinės kompetencijos treneriu Dariumi Pietariu; „Jaunimo Linijos“ vadove Greta Laukaitiene, ilgalaike „Jaunimo Linijos“ savanore Julija Neiene ir psichologe-psichoterapeute bei knygos „Rytoj vėl patekės saulė" autore Inga Juodkūne. 

Jame buvo apžvelgta, kodėl kartais yra sunku kalbėti apie savo jausmus ir ką reikėtų daryti. Taip pat, paliestos kitimo emocinės kompetencijos srityje tendencijos tarp vadovų Lietuvoje. Pristatyta „Jaunimo Linijos” savanoriavimo ir mokymų nauda. Pabaigai, visų ekspertų buvo pasisakyta kaip pagerinti dabartinę visuomeninę savišvietą emocijų tema. 

Taigi pateikiame pagrindines vebinaro įžvalgas, kurios galėtų mums padėti visiems atsakyti į klausimą: „Kaip aš jaučiuosi?“ 

Kodėl sunku kalbėti? 

Pasak „Jaunimo Linijos” ilgalaikės savanorės, Julijos, nuoširdus pokalbis ir ryšys į šį klausimą užsimezga tada, kai yra noras atskleisti savo pažeidžiamumą. Tokie pokalbiai „Jaunimo Linijoje” vadinami įsimintiniausi. Taip pat, kritinių pokalbių metu, savanoriams dažniausiai stipriai rezonuoja atsakomybės jausmas, tuomet atsiranda daug intencijos padėti tam žmogui. 

Taip pat, psichologė-psichoterapeutė Inga Juodkūnė paminėjo labai stiprų gėdos aspektą. Gėda kritiniais gyvenimo momentais yra stipriai susijusi su pojūčiu, kiek aš priklausau grupei, taigi iškyla baimė būti atstumtam, jeigu atsiversi. Iš čia kyla ir kaltė, jaučiant, jog negali įvykdyti tam tikrų įsipareigojimų grupėje, nes tuo metu sutrinka tavo gyvenimas.

Visgi ji skatina ieškoti kitų būdų, nors kartais aplinka ir nenori girdėti. Pavyzdžiui, paskambinti „Jaunimo Linijai“ ir tarsi pasitikrinti, ar mane kažkas girdi ir supranta. Taip pat verta paminėti, jog šitas sunkumas greit nepraeina, todėl pasakymas, kad manęs negirdi yra tarsi ieškojimas greito sprendimo. 

Kokios yra emocinės kompetencijos kitimo tendencijos visuomenėje?

Pasak „Jaunimo Linijos” vadovės Gretos Laukaitienės, visuomenė keičiasi ir atvirėja, ypač jaunimas. Turime pavyzdžių kai pasisako įžymybės, rašomos apie tai knygos, tačiau dar yra pakankamai daug stigmos visuomenėje, pavyzdžiui, kaimuose, kur jaučiama didelė gėda, jog kažkas sužinos. 

Verta paminėti, jog ši organizacija susikūrė vieneri metai po nepriklausomybės atgavimo (1991 m. vasario 16 d.),  tarsi numačiusi šios pagalbos svarbą mūsų visuomenei ir  atliepia jos poreikius jau beveik 30 metų. Nuo tada, viena esminių „Jaunimo Linijos”, veiklų yra savanorių mokymas, per kuriuos jie išmoksta atverti savo jausmus ir tiesiog būti ryšyje su žmogumi, nepuolant jam patarinėti ar spręsti. 

Suvokus šį didžiulį prasmės jausmą, kilo noras dalytis su kitomis organizacijomis per mokymus, pažymi ilgalaikis „Jaunimo Linijos” savanoris lektorius, Kšištof Zmitrovič. Kartais užtenka nedidelio mokymo, kad grupė suprastų jausmų svarbą ir nustotų stigmatizuoti. Tačiau tendencijos dar nėra džiuginančios, nes viskas atsiremia į pačių vadovų sąmoningumą. Kartais tenka įrodyti, kad tokių mokymų reikia.

Kaip keičiasi emocinės kompetencijos tarp vadovų? 

Pasak emocinės kompetencijos trenerio Dariaus Pietario, tendencijos tarp vadovų po truputį keičiasi (lyginant su tuo, kas buvo prieš 15 metų) ir žmonės pradeda daugiau suvokti, kas su jais vyksta. Gerėjančią situaciją galime įžvelgti ir emocinių kompetencijų kitimo procese. Pirmoji banga buvo daugiausia susijusi su efektyvumu, po to sekė komanda ir jos rezultatai, o šiuo metu turime dabartinę vyraujančią emocinę kompetenciją (EQ), kuri yra apie žmones ir jų jausmus organizacijose.

Pritariant šiai minčiai, Lean mokymų vadovas Erlandas Jakubonis mus supažindino ir su paskutiniuoju dvasinės kompetencijos rodikliu (DQ), kuris parodo, kaip aš elgiuosi su kitu ir ką daryti, kad dirbantys su manimi žmonės būtų laimingi. Deja, ši kompetencija yra stipriai tyrinėjama Vakaruose, nes yra labai sunku patikėti jos verte. Tuo tarpu, Rytų filosofijoje tai yra jau seniai taikoma, o posakis, jog nebūsi turtingas, jei matysi skurdą aplink save, tai tik patvirtina. 

Taigi, atsižvelgiant į tai, jog esame įtakojami Vakarų kultūros ir patys pradėję nuo gana žemos kertelės, laukia dar labai ilgas kelias. Mūsų dabartinė švietimo sistema yra pastatyta ant intelekto koefeciento (IQ), kuri apibūdinama kaip racionali, pagrįsta šaltu protu, neretai valdoma baimių ir egoizmo. Mes vis dar aktyviai ieškome pagrindimų, nes nematome rezultato ir bijome tiesiog jausti, kas yra tvirtai isišaknyję mūsų IQ sistemoje.

To pasekoje, žmonės verslo pasaulyje dar nedaug kalba apie jausmus, nes dažnai jų neatpažįsta. 

Kaip pagerinti visuomeninę savišvietą emocijų tema 

Norint pagerinti emocinę visuomenės savišvietą, reikia pradėti nuo savęs. Vienas iš būdų yra meditacija, kuri labai padeda ir ją nuosekliai praktikuojant, pradedi jausti kūno pojūčius ir įsiklausyti į savo jausmus. Meditacija yra tiesioginis kelias į mūsų kūno vibracijas, nes padeda jas subalansuoti su protu. Pradėję jausti tas vibracijas, suvoksit, jog esate gyvas sutvėrimas ir galėsite adekvačiai reaguoti į aplinką, pažymi Erlandas Jakubonis. 

Toliau, pateikiamos idėjos integruoti emocinius žodžius per lietuvių kalbos pamokas mokyklose; taikyti ar kurti inovatyvius sprendimus kaip galėtume išmatuoti emocines būsenas; duoti laiko ir erdvės pačioms emocijoms, pvz., lankant emocinės paramos grupes. Taip pat, dalintis savo istorija; stiprinti ilgalaikę psichologinę pagalbą valstybės mąstu; nuodugniai išnagrinėti emocinius žodžius; skatinti specialistų grupes, kad žmonės pradėtų žavėtis jų kompetencijomis; stiprinti visuomenės švietimą pasitelkiant esamas pagalbos priemones, kurių yra tikrai nemažai, bet dažnai žmonės dar nėra susipažinę.

Pabaigai, Kšištof Zmitrovič kviečia įsisamoninti, jog nėra taip, kad tik mūsų visuomenėje yra sunku kalbėti ar jausti. Visas pasaulis tą patiria, tik vienokiu ar kitokiu intensyvumu. Jei mes asmeniškai jaučiame stigmą jausmuose, analizuokime savo asmeninę istoriją. Kokiomis aplinkybėmis augo tėvai? Seneliai? Gal jie išgyveno stiprias baimes karo metu? Juk tais laikais dažnai tiesiog nebūdavo ko valgyti, todėl emocijos atsidurdavo antrame plane. Taigi, kokia mūsų pačių istorija tam tikroje genetinėje terpėje? Kviečiame ieškoti ne priežasčių kas kaltas, o klausti, ką dabar galiu padaryti kitaip.

Atgal